Advento rytmetis

Lapkritis užleido vietą gruodžiui; žemę pradeda dengti sniego paklotas. Šis laikas pasikeitimų atneša ne tik į gamtą, bet ir į sielą. Mat tai – mistiškas metas, Advento mėnuo, kurio ramybė ir susikaupimas veda į didžiąją krikščionių šventę – Kalėdas.

Adventas (lot. adventus reiškia atėjimą) – susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui į šį pasaulį metas, trunkantis beveik mėnesį. Tai yra tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų laikas, kai katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių švenčių. Apytikrė Advento pradžia – šv. Andriejaus diena (lapkričio 30-oji). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio ir visada baigiasi gruodžio 25-ąją, per Kalėdas. Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas. Seniau per Adventą žmonės pasninkaudavo (nevalgydavo nieko pieniško ir mėsiško) net tris kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį), dabar – tik penktadienį.

Priešmokyklinės „Meškučių“ grupės ugdytiniai ir auklėtojos gruodžio pirmąją dieną pasitiko minėdami Advento pradžią. Vaikai susirinko į aktų salę, paminėjo lietuvių liaudies papročius, pynė Advento vainiką, dainavo lietuvių liaudies daineles, žaidė tradicinius žaidimus.

Per etnokultūrinį ugdymą vaikai išsamiau susipažįsta su etninės kultūros vertybėmis ir reiškiniais, suvokia ir įsisąmonina iš karos į kartą perduodamą senolių išmintį.

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė G. Nakienė

Auklėtoja L. Danusevičienė

žibintų vakaras

Lapkričio mėnesį prasideda tamsos metas. Aplink viskas nurimsta, nutyla. Gamta panyra į sapną. Dabar žmonės nemėgsta šio laikotarpio. Gal pamiršo, kad kiekvienas laikas yra labai prasmingas ir reikalingas?

Akmenės rajono Akmenės vaikų l/d „Gintarėlis“ priešmokyklinio ugdymo grupės vaikai ir tėveliai trečiadienio vakarą sutiko neįprastai. Šiam vakarui vaikai ir tėveliai ruošėsi, gamino žibintus, juos margino įvairiausiomis spalvomis.

Šį vakarą visus pasitiko priešmokyklinio ugdymo pedagogė G. Nakienė ir pakvietė užsidegti žibintą. Žibintas mums visiems primena, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada šilta ir šviesu. Viduje – tai sieloje. Sielos šviesa ir yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, prižiūrėti ir neleisti tai šviesai užgesti.

Užsidegus žibintus visus tėvelius ir vaikučius priešmokyklinio ugdymo pedagogė G. Nakienė palydėjo į darželio aktų salę, kurioje vaikai dainavo lyrines daineles, žaidė ramius žaidimus.

Netikėtai salėje pasirodžiusi raganaitė (auklėtoja L. Danusevičienė) visiems papasakojo, apie tamsą, vaikų baimes tamsai, pakalbino vaikus ir tėvelius, paklausdama apie jų baimes. Po pokalbio pasekė pasaką „Mėlynas autobusiukas, kuris bijojo tamsos“.

Po pasakojimo, visi vaikučiai buvo apdovanoti gardžiosiomis „nykštukų“ vaišėmis, o  žibintus nešėsi į namus, kad visa šeima sušiltų, kad būtų šviesiau ir jaukiau, kad širdutėse nuolat rusentų gėrio ir meilės žarija.

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė G. Nakienė

Auklėtoja L. Danusevičienė